Ūlos Šukytės paroda „Fantastiškai tikra“

Mano vaikystės namai savyje talpino paslapčių kupiną rūsį. Iki šių dienų visos neįmintos mįslės saugiai įaugusios į jo požemio mūrą. Kai buvau maža, brolis tikindavo, kad už surūdijusių rūsio sienoje esančių durelių slepiasi ragana. Prisimindama tai vis dar jaučiu virpulį, kuris užplūsdavo kūną, kai vaizduotėje tekdavo su ja susidurti. Praskriedavau, kiek kojos nešė, kad tik tos durelės neprasivertų, kad visa tai, ką įsivaizdavau, nepasipiltų nekontroliuojamu srautu, kad tai, kas slepiasi už nežinomybės, nepaverstų tikrovės košmaru.
Gatvėje sutikau vyrą, kuris tikino, kad vejasi velnią. Pilnai nesupratau kokį, tačiau viena buvo aišku: vyro tikrovė tapo iliuzija, o iliuzija tapo tikrove. Klausydama pasakojimo, mačiau jo akyse tikėjimą, kad gaudynės yra reikšmingos. Nors velnias buvo įsivaizduotas, neturintis apčiuopiamos formos, jaučiau, kad jis – tikras.
Po kovido pandemijos atsikėlėme gyventi į naujus namus, jie apsupti senų medžių, laukinės gamtos ir tylos. Pradžioje užtruko, kol pripratau prie miško žvėrių ir jų akių žibančių nakties tamsoje. Iki tol nepažinau miško tamsos ir kurtinančios jo tylos, tad visos laumės, monai ir įvairiausios mitinės būtybės, nelaukdamos pasileisdavo akistaton su manimi. Nebesu vaikas, tikintis raganomis rūsyje, tačiau tos kraupios akys tapo neįtikėtinų vaizduotės formų pradžia. Visu kūnu jaučiau akivaizdžios iliuzijos tikrumą. Ilgainiui geriau išvaikščiojus girias, ilgiau pažvelgus į elnius ir briedžius, pažinau juos, jaučiuosi saugi, jaučiuosi žinanti. Žibančios miško akys vis dar sugrįžta kviesdamos vaizduotę šokiui, tačiau baimė atsitraukė. Kartais sustoju, įsižiūriu į sustingusį žvilgsnį tamsoje ir leidžiu fantazijai kurti. Mėgaujuosi iliuzijos beribiškumu, mėgaujuosi nežinomybės šnabždesiu, kuris man primena, jog visko pasaulyje neišaiškinsiu, visko pasaulyje nesugebėsiu suprast. Miško tamsos nežinomybė išlaisvina, ji įkvepia vaizduotės formas, įkvepia tikrovės pasaką. Pasaulis visada yra sąmyšyje tarp esaties ir nesaties, tarp sapno ir tikrovės, tarp realybės ir fantazijos.
Ūla Šukytė - perspektyvi jaunosios kartos menininkė. Jos kūrybinė kelionė prasidėjo dar nuo pirmųjų žingsnių Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Čia
susiformavęs jautrus santykis su menu nuosekliai tęsėsi VDA Skulptūros katedroje, kur ji gilinosi į formos, medžiagiškumo ir erdvės santykį. Šiuo metu menininkė studijuoja VDA Keramikos katedros magistrantūroje, kurioje jos praktika įgauna platesnių technologinių galimybių. Ūlos kūrybai būdingas tarpdiscipliniškumas, leidžiantis jai laisvai judėti tarp skirtingų medžiagų, technikų ir meninių praktikų. Derindama skulptūrą, keramiką, vaizdo projekciją, instaliaciją, ji kuria situacijas, kurios peržengia tradicinių disciplinų ribas ir atveria naujus patyrimo laukus. Menininkės kūryboje svarbi minimalizmo ir įvietinto meno strategijų jungtis, kurioje kūrinys suvokiamas ne kaip atskiras objektas, bet kaip situacija ir kūno patirtis. Įvietinto meno principai čia veikia kaip būdas perteikti prasminį lauką tarp žmogaus, vietos, erdvės ir laiko. Tokiu būdu Ūla tyrinėja kūrinio, erdvės ir situacijos patyrimą kaip kintantį reiškinį, o ne kaip stabilią, užbaigtą formą. Nuolat ieškodama naujų raiškos formų, menininkė dalyvauja parodose, kūrybiniuose renginiuose ir bendraautoriniuose projektuose. Ūlos kūryba – tai nuolatinė kelionė per vaizdą, erdvę, emociją ir filosofinę mintį, kviečianti sustoti, įsiklausyti ir pažvelgti giliau.

Paroda veiks iki vasario 28 d., lankymas II-V 10-18 val. ir 1 val. iki kiekvieno renginio.