Parodos VERUTĖ atidarymas

Šioje parodoje pristatoma reikšminga ir itin svarbi asmenybė – Veronika Venckienė, kuri iki šiol audžia tekstilę senosiomis audimo staklėmis. Ji sutikta Prienų rajone Užuguosčio kaime.

Prieš penkerius metus menininkė Inga Skripka susidomėjo nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918–1940 m.), kurio tyrinėjimas paskatino gilintis į mūsų šalies kultūrinį paveldą ir plėtoti su juo susijusias idėjas. Analizuodama tarpukario estetiką, Inga daugiausia dėmesio skyrė interjerui ir aprangai. Tyrimas ją atvedė prie asmeninio atradimo – močiutės Marcelės rankomis austų audinių, kuriuos ji kūrė Prienų rajono Palapiškių kaime 1954–1999 m.

Vedama smalsumo ji ėmė keliauti po Lietuvą, ieškoti vis dar audžiančių audėjų. Jas kalbindama ir fotografuodama rinko medžiagą apie šį amatą iš pirmųjų lūpų. Trejus metus dokumentuotas tyrimas atskleidė, kad tekstilėje slypi daug Lietuvos istorijos sluoksnių. Tai ne tik estetiški ir kruopščiai sukurti audiniai, bet ir istorinės, politinės, ekonominės raidos atspindys. Tarp šių sluoksnių atsiskleidžia ir paties amato trapumas.

Projekto pradžioje menininkė manė, kad nykstantį audimą svarbu populiarinti pateikiant šiuolaikiškai. Tęsiantis tyrimui ji suprato, kad svarbiausi yra ne tik pats audimo procesas, bet ir unikalūs raštai, kurie savaime neperduodami. O vis sunkiau randant audėjų tapo aišku, kad trapiausia ir sunkiausiai išsaugoma šio amato dalis yra pačios audėjos ir jų sukurti darbai. Juk paskutinė grandis yra moterys, kurios audė iš poreikio ir šio amato mokėsi iš savo mamų bei močiučių.

Dokumentuodama menininkė atrado unikalią asmenybę Verutę. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jos nepalietė nei ekonominiai pokyčiai Lietuvoje, nei tradicijų kaita. Pradėjusi jaunystėje ji nenustojo austi iki šiol. Būdama 91-erių ji vis dar audė savo troboje. Susitikimo metu menininkė papasakojo apie savo tyrimą, pristatė kūrybinius rezultatus, kurie gimė atradus jos močiutės Marcelės divonus. Ši idėja Verutei padarė didelį įspūdį, todėl pasiūlė Ingai kurti drauge.

Nuo 2023 metų Verutė kuria tekstilės kolekciją, papildydama ją anksčiau pradėtais audiniais. Audiniai pilni nematytų spalvų – ryškūs ir raibi, pasakoja apie Verutės pozityvumą ir charakterį. Audžiami senąja technika, tačiau naudojami šiuolaikiniai siūlai, kuriuos audėjai kiekvieną savaitgalį atveža dukra. Tiksliau dukra superka megztinius dėvėtų drabužių parduotuvėse ir išardo.

Pasak Verutės, jos audžiamas raštas yra vienas paprasčiausių. Tačiau paprastas tik jai. Jis vadinamas keturnytiniu, dažniausiai užtenka dviejų rankų. Anksčiau audimas buvo kolektyvinis darbas, vienam žmogui sunkiai įveikiamas. Verutė pasakojo, kad kai dviejų rankų neužtenka, ji neturi kantrybės laukti savaitgalį grįžtančios dukros, todėl susimeistrauja pagalbininkus iš vielos.

Parodoje eksponuojami audiniai yra ryškaus kolorito, juos vienija geometrinis raštas, pasikartojantis beveik visuose darbuose. Siūlai ir spalvos kalba apie dabartį – juos lengva atskirti nuo senųjų audinių, austų iš šilkinio siūlo, pagaminto fabrike, o dar ankstesnių – iš pačių užaugintų linų, vilnos ar kanapių.

Menininkė kviečia į tekstilę pažvelgti kaip į reikšmingą mūsų šalies kultūrinio identiteto dalį. Tai gyvas paveldas, mamų ar senelių sukurtas tuo metu, kai Lietuva gyveno okupacijos sąlygomis ir buvo lydima nepritekliaus.
Skripka ragina paveldėtus audinius saugoti ateities kartoms, jų neišmesti ir neparduoti, o išlaikyti autentišką pavidalą, kad būsimos kartos tekstilę pažintų ir per ją atrastų savo protėvius, suvoktų rankų darbo vertę.

Tokių tekstilės puoselėtojų kaip Verutė yra itin nedaug. Tradicinis audimas nyksta, nes nebeliko audėjų. Ir paveldo yra ribotai – tiek, kiek turime savo namuose. Todėl neapgalvotai elgdamiesi su šia tekstile rizikuojame prarasti svarbią savo kultūrinės istorijos dalį.